KULTŪRINIAI OBJEKTAI

Plungės dvaro sodyba - kunigaikščio M. Oginskio rūmų ansamblis

Adresas - Parko g. 1, Plungė.

Plungės šiaurinėje dalyje esantis Plungės dvaro ansamblis – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis ir kraštovaizdinę vertę. 1999 m. gegužės 5 d. Plungės dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kompleksui, be centrinių rūmų ir parko, dar priklauso ir dvi oficinos (1873–1879 m.), žirgynas, parko vartai, skalbykla, sargo namas (visi XIX a. II p.), prižiūrėtojo namas (XX a. pr.), oranžerija (vadinamoji laikrodinė), imituojanti XIV–XV a. Florencijos Vekjo rūmus, advokatų namas (1910 m.). Tai vienas iš ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje. Parko priežiūra rūpinasi čia veikiantis Žemaičių dailės muziejus.

1806 m. Plungės grafystę įsigijo Rusijos imperatorės Kotrynos II dvaro didikas Platonas Zubovas. Iki XIX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios Plungės savininkais buvo P. Zubovo brolio sūnus Aleksandras ir šio sūnus Platonas Zubovas. Grafai Zubovai, įdėję nemažai investicijų, pakeitė Plungės urbanistinį vaizdą. Miestelis įgijo skoningai ir su rūpesčiu tvarkomos privačios valdžios įvaizdį.1873 m. Plungės dvarą, miestelį ir jo apylinkes įsigijo kunigaikštis Mykolas Oginskis (1949-1902). Vedęs žinomos lenkų didikų giminės atstovę Mariją Skuževską (Maria Skurzewska), jis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla garsėjusią rezidenciją. Vokiečių kilmės architektas Karlas Lorencas (Karl Lorenz) suprojektavo puošnų rūmų ansamblį, organiškai įsikomponavusį į seną natūralaus miško vietoje suformuotą ir dviem tvenkinių grandinėmis paįvairintą mišraus stiliaus parką. Architektūriniu ansamblio akcentu tapo italų neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikos stiliaus žirgynas.

Be gausių ūkio bei technikos naujovių, negęstančią šlovę šio dvaro šeimininkams pelnė ir švietėjiška, mecenatinė veikla: įsteigta prieglauda vaikams nešlaičiams, finansuota lituanistinė veikla, įkurta muzikos ir orkestro mokykla, kurioje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Laikrodinė - Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Adresas - Parko g. 7,  Plungė.

Raudonų plytų pilaitė yra  pats seniausias išlikęs Plungės dvaro statinys ir seniausias žinomas mūrinis pastatas visoje Plungėje. Ant laikrodinės akmeninių  pamatų pietinėje pusėje  yra išlikusi įrašyta data – 1846 m.  Šie metai rodo, kad pilaitė laikrodinė pastatyta  grafų Zubovų, kai jie 1806–1873 metais valdė Plungės dvarą. Grafų Zubovų pastatyta pilaitė su laikrodžiu bokšte yra labai panaši į Florencijoje esančius Palazzo Vecchio rūmus. Tai lyg maža šių rūmų kopija. Ilgą laiką šis pastatas istoriniame Plungės parke stovėjo apleistas ir atrodė, kad yra pasmerktas sunykti. Tačiau 2012 m. spalį šis senas originalus pastatas  prisikėlė naujam gyvenimui.

Pilaitės  bokšte  buvo įrengtas geležinis laikrodis, varpo dūžiais  miestui skelbiantis valandas bei jų ketvirčius. Tai rankų darbo kūrinys, neabejotina, kad gero meistro. Pats mechanizmas sudarytas iš trijų dalių: eigos, valandų ir jų ketvirčių skambinimo. Kiekviena dalis turėjo savo atskirą veleną, ant kurio suktuvu būdavo suvyniojami svarsčių lynai.  Mechanizmą įsukantys svarsčiai buvo įdomios grybo formos, grubiai nutašyti iš akmens, suveržti geležies lankais. Ilgą laiką  laikrodis neveikė,  surūdijo  jo ciferblatai, dingo svarsčiai.  Tačiau iki mūsų dienų laimingai išliko neišdraskytas mechanizmas. Laikrodžio restauracija buvo patikėta patyrusiam meistrui,  I kvalifikacinės kategorijos metalo restauratoriui  Tadeušui  Kvakšiui. Plungės laikrodis yra retas ir svarbus technikos istorijos paminklas, atspindintis tuometinį amatų lygmenį bei technologinių naujovių atsiradimą Lietuvoje. Baigus  restauraciją, laikrodis vėl įkeltas į pilaitės bokštą. Kultūros paveldo vertybės statusą turinčiame pastate, baigus jo restauravimą, įsikūrė Plungės miesto viešoji biblioteka.
 
Šv. Florijono paminklas

Adresas – šalia Vytauto g. 12, Plungė.

Manoma, kad paminklas galėjo būti pastatytas po 1894 m. gaisro, o fundatorius – M. Oginskis. Plungės miestas praeityje buvo vis niokojamas gaisrų. Miestiečiai pasikvietė į pagalbą šv.  Florijoną – patyrusį ir sumanų gaisrų gesintoją. Skulptūra buvo nugriauta sovietmečiu, bet vėl atstatyta 1990 m.

 
Namas, kuriame 1909 m. gyveno M. K. Čiurlionis

Adresas - Vytauto g. 26, Plungė.

1889 – 1892 metais  Plungėje mokėsi ir M. Oginskio dvaro orkestre fleita grojo įžymus lietuvių dailininkas kompozitorius M. K. Čiurlionis. 1909 m. jis vėl trumpam atvyko į Plungę, kur gyveno su žmona Sofija Kymantaite - Čiurlioniene. Tai buvo kūrybingiausias jų gyvenimo laikotarpis.

 
Laisvės paminklas

Adresas – šalia Laisvės al. 10, Plungė.

Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti 1928 m. Plungėje buvo pastatytas paminklas. Po Antrojo pasaulinio karo šis paminklas nugriautas. Atstatytas ir pašventintas 1992 m. Plungės savivaldos 200-ųjų metinių proga.

Platelių dvaro svirnas

Adresas - Didžioji g. 22, Plateliai, Plungė.

Nuo 1958 m. Platelių parkas pradėtas saugoti valstybės. 1999 m. gegužės 31 d. architektūrinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a.–XX a. pr. Platelių dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Kompleksui priklauso: parkas, kluonas, rūsys, svirnas, arklidė, oficina.

Pilis Platelių ežero saloje, archeologų teigimu, iškilo XIV-XV a. Ji buvo pastatyta iš medžio ir turėjo mažiausiai vieną mūrinį bokštą. Manoma, kad tai gali būti seniausias mūrinės statybos reliktas Žemaitijoje. Tuo metu gyvenvientėje buvo įsikūrusi priešais pilį esančiame ežero pusiasalyje. XV a. antrajame dešimtmetyje Plateliai atiteko didikams Kęsgailoms. Jie Platelių valdas valdė daugiau nei šimtą metų. 1529 m. Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęsgaila trečdalį savo dvarų ir Platelius užrašė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Nuo tol iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Platelius valdė karaliaus skirti didikai: Chodkevičiai, Stabrovskiai, Valačiai, Oginskiai.

1797 m. Plateliai atiteko prancūzų kilmės didikams grafams Šuazeliams (de Choiseul-Gouffier). Grafai Šuazeliai Platelius valdė iki Antrojo pasaulinio karo. 1943 m. rūmai sudegė. Išliko tik šeši dvaro pastatai. Jų architektūrai būdinga XIX a. antrosios pusės liaudies architektūros tradicijos (kluonas, kumetynas, oficina), neogotikinių formų interpretacija (svirnas), istorizmo laikotarpio ,,plytų stilius“ (arklidė).